Be jokios abejonės, mums apsčiai pakanka priežasčių streikuoti. Politikai ir darbdaviai degina mus jau du metus. Pirmiausiai, atleidinėjant žmones iš darbų, didelė visuomenės pyrago dalis buvo atriekta bankams ir verslui, o bedarbiais tapo beveik penki milijonai žmonių. Nebegalėdami atleisti daugiau žmonių, jie pradėjo mažinti atlyginimus privačių įmonių vadybininkams ir darbuotojams.
Dabar jie nori ne tik dar sykį įvykdyti darbo reformą, kuria palengvins atleidimus (nors tai jiems buvo nesunku padaryti ir anksčiau), bet taip pat nori mažinti pensijas, didinti pensijinį amžių, privatizuoti sveikatos apsaugą...
Kai vyksta tokie bjaurūs dalykai, vienos dienos streikas (arba simbolinės bedarbystės diena) yra truputėlį pavėluota. CCOO ir UGT (oficialios Ispanijos profsąjungų federacijos) streiką paskelbė tik tada, kai vyriausybė nusprendė jų nekviesti prie derybų stalo, kad galėtų reformą paskelbti dekretu. Vienintelis tokio simbolinio streiko tikslas – bandyti išlaikyti oficialaus – nors ne realaus – dirbančiųjų klasės atstovavimo monopolį. Jie siekia tik būti pakviesti derėtis dėl dar vienos reformos ir padėti po susitarimu dėl jos savo antspaudą. Jie tai padarė ir paskutiniojo visuotinio streiko birželio 20-ąją.
Apie oficialaus profsąjungos modelio bėdas – profsąjungų narių dalyvavimą kompanijų tarybose, aktyvistams darbdavių mokamas algas, valstybės mokamas subsidijas CNT žinoma jau seniai. Neveltui tos profsąjungos ištisus mėnesius beldėsi į sąjungininkų streikuotojų duris, tikėdamosi solidarumo. Jie netgi paprašė CNT kartu su jais skelbti streiką, siūlydami už tai kartu nusifotografuoti. Kokia garbė! Be jokios abejonės, mes atsisakėme dalyvauti jų cirke. CNT anarchosindikalistai renkasi ne nuotraukas ir “pakazūchą”, bet solidarumą, tarpusavio pagalbą, saviorganizaciją ir tiesioginį veiksmą.
Todėl mes kviečiame dalyvauti streike, tikrame streike, ne tam, kad jie mus kviestų derėtis dėl reformų ir apkarpymų, kuriems mes griežtai prieštaraujame, bet tam, kad atmestume ir reformas, ir apkarpymus. Pirmiausiai reikia žengti pirmą žingsnį rekonstruojant klasiniu sąmoningumu grįstąs profsąjungas, kad jos gintų kiekvieno nukentėjusio nuo paskutinių dviejų metų krizės, tuo tarpu valstybinės profsąjungos dalyvauja spektaklyje, kuriame gauna subsidijų ir netenka teisių. Mes vadovausimės savais principais, nepriimsime valstybinių subsidijų ir nepatikėsime savo galių kitiems.
Mes kviečiame streikui, mes statysime piketo užtvaras ir protestuosime. Tiesioginis veiksmas bus mūsų išskirtinė žymė. Mes taip stengsimės “nulaužti” darbo reformą, palengvinančią atleidimus, atpigina pašalpas atleistiesiems, mažina galimybes derėtis dėl darbo ir kritiniais atvejais garantuoja galią profsąjungų biurokratams derėtis su darbdaviais nepaisant nuostolių darbininkų asamblėjoms.
Darbininke, bedarbi, studente… Tai laikas atsiimti tai, kas mūsų, jei to nepadarysime, jie atims iš mūsų teises. Jei matai, kaip valstybinės profsąjungos vaidina mūsų bosus, jei nori prisidėti prie revoliucinio profsąjungų judėjimo, neparsiduodančio priešui, kūrimo už lėkštutę valstybinių subsidijų, prisijunk prie CNT.
Rugsėjo 29-ąją, o gal ir anksčiau, susitiksime gatvėse, bendrose kovose prieš darbdavių, politikų, bankininkų neteisybes ir profsąjungų išdavystes – kova taip nesibaigia.
No comments:
Post a Comment